„Net 27 proc. ŽIV infekuotų žmonių Lietuvoje nežino, jog turi šią infekciją, todėl ją toliau gali platinti. Apmaudu, nes turime visas galimybes šį skaičių gerokai sumažinti. Deja, Lietuvoje beveik 43 proc. naujų ŽIV atvejų diagnozuojama, kai liga jau pažengusi, nes greitas, atrankinis ir nemokamas testavimas nevyriausybinėse organizacijose (NVO) vis dar apsunkintas dėl paprasčiausio teisinio reglamentavimo“, – teigia ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ konsultantas Kęstutis Rudaitis.

Jungtinių Tautų AIDS programa (angl. UNAIDS) iškėlė tikslus, ŽIV/AIDS įveikti iki 2030 m. Tam reikia, kad 95 proc. ŽIV užsikrėtusiųjų apie tai žinotų, 95 proc. gautų tinkamą antiretrovirusinį (ART) gydymą ir 95 proc. besigydančiųjų viruso aktyvumas būtų nuslopintas.

Lietuva pagal šiuos tikslus gerokai atsilieka nuo pasaulio ir Europos. Pasaulyje savo ŽIV statusą žino 87 proc., Europoje – net 93 proc. infekuotojų. Lietuvoje 2024 metais šis skaičius tesiekė 73 proc.

Kodėl taip atsiliekame? Juk turime nevyriausybines organizacijas net 15 žemo slenksčio kabinetų (ŽSK) – vietų, kur kiekvienas gali testus atlikti nemokamai ir anonimiškai, gauti būtiną informaciją, pasikonsultuoti ir pasinaudoti „žaliuoju koridoriumi“, kad būtų nukreipti į kitas gydymo įstaigas. Vien per 2025 m. ŽSK apsilankė virš 80 tūkstančių žmonių, buvo atlikta daugiau nei 4 tūkstančiai ŽIV greitųjų atrankinių testų.

Kodėl nevyriausybinės organizacijos atlieka tiek nedaug ŽIV testų?

Priežastis – labai paprasta. Atrankiniam greitajam testui atlikti imamas kapiliarinis kraujas iš piršto. Dūris į pirštą laikomas invazine ir (ar) intervencine procedūra. Pagal LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą, tokią procedūrą gali atlikti tik sveikatos priežiūros specialistas, nes ji pažeidžia audinių ir (ar) organų vientisumą. Kitaip tariant, atrankinius greituosius tyrimus dėl ŽIV atlikti turi teisę visų profesinių kvalifikacijų gydytojai, odontologai, slaugytojai ir akušeriai, bet kiti specialistai – socialiniai darbuotojai, jų padėjėjai, „lygus lygiam“ konsultantai – atlikti dūrio į pirštą negali.

„Tokios nuostatos kelia nemažai iššūkių, – teigia asociacijos „Demetra“ vadovė Svetlana Kulšis. – Kiekviena nevyriausybinė organizacija turi sudaryti sutartis su licencijuota sveikatos priežiūros įstaiga, kad ten dirbantis slaugytojas galėtų papildomai dirbti NVO. Bet mes negalime įdarbinti tiek licencijuotų slaugytojų visu etatu, nes tai finansiškai daug kainuotų. Be to, jie negalėtų dirbti vien NVO, nes prarastų licenciją, jei nedirbtų sveikatos įstaigoje, kuri akredituota teikti slaugos paslaugas. Taigi slaugytojas gali ateiti vos vienai kitai valandai per dieną, o per tiek laiko nespėjame patenkinti visų savo lankytojų poreikio išsitirti. Padėtis labai pagerėtų ir papildomai beveik nekainuotų, jei šiuos testus galėtų atlikti ŽSK šiuo metu dirbantys žmonės – socialiniai darbuotojai, jų padėjėjai, konsultantai. Šių darbuotojų turime pakankamai, jie dirba visą dieną. Tai būtų labai patogu mūsų lankytojams ir tikiu, kad gerokai padidintų greito nemokamo ir anonimiško testavimo pasiekiamumą.“

Kaip PSO siūlo spręsti šią problemą?

Apribojimai dėl testavimo nėra lokali problema. Reglamentavimas dėl procedūros invazyvumo kelia iššūkių ir kitoms šalims. Dėl to dar 2015 metais PSO rekomendavo šalims adaptuoti nacionalinę politiką – leisti apmokytiems neprofesionaliems paslaugų teikėjams (nelicencijuotiems sveikatos priežiūros darbuotojams) teikti testavimo paslaugas ir informacijos teikimą klientui.

„Leidimas neprofesionaliems paslaugų teikėjams atlikti testus būtų mažai kainuojanti ir didelį poveikį turinti įstatyminė pataisa, kuri padidintų ŽIV paslaugų operatyvumą, veiksmingumą ir ekonominį efektyvumą. Kuo anksčiau nustatoma ŽIV, tuo greičiau pradedamas gydymas, tuo mažiau kainuoja valstybei sveikatos išlaidos, skirtingai nei tuomet, kai ŽIV/ AIDS nustatoma vėlyvose stadijose“, – pabrėžia Kęstutis Rudaitis.

Kai kurios šalys, tarkim, Belgija, Portugalija, Kipras, atsižvelgė į šias rekomendacijas ir leidžia testus atlikti apmokytiems specialistams.

„Mes jokiu būdu nesiekiame, kad šiuos testus galėtų daryti bet kas ir bet kur, – teigia Kęstutis Rudaitis. – Tikslingiausia būtų, jei juos atliktų žmonės, jau dirbantys šioje srityje ir galintys profesionaliai pakonsultuoti, tarpininkauti, palydėti ir pan. Kalbu apie nevyriausybines organizacijas, kurios vykdo žemo slenksčio paslaugas, ir jas teikiančius specialistus, kurie išklauso kvalifikacijos kėlimo mokymus pagal su LR Sveikatos apsaugos ministerija suderintą tobulinimo programą.“

Vienas dūris – keturi atsakymai

Be abejo, norintys pasitikrinti dėl ŽIV turi ir kitokių galimybių tai padaryti. Tokį testą jie gali atlikti bet kurioje sveikatos įstaigoje arba tiesiog nusipirkę greitąjį atrankinį ŽIV testą vaistinėje. Bet galimybė tai padaryti ŽSK, palyginti su šiais būdais, turi nemažai pranašumų.

1. Paslauga yra anonimiška ir nemokama. Pasak K. Rudaičio, greitasis ŽIV testas vaistinėje kainuoja apie 30 eurų, todėl jis ne visiems įperkamas. Atliekant tokį testą sveikatos priežiūros įstaigoje, duomenys neišvengiamai įtraukiami į e.sveikatos sistemą, o tai didina stigmą, ne vieną žmogų atbaido nuo pasitikrinimo. „Pastebėjome, kad būtent anonimiškumas yra priežastis, kuri paskatina mūsų paslaugomis pasinaudoti vis daugiau žmonių, – teigia konsultantas. – Nuostata, kad pas mus lankosi tik švirkščiamųjų narkotikų vartotojai – jau gerokai pasenusi. Pasikonsultuoti ir atlikti testą gali ir tie, kurie turėjo nesaugių lytinių santykių.“

2. Testas atliekamas profesionaliau nei darant pačiam. „Pačiam atlikti vaistinėje įsigytą testą ne kiekvienam pavyksta, – sako Svetlana Kulšis. – Žinome atvejų, kai asmuo nusipirko net keturis testus, bet taip ir nepavyko paimti kraujo iš piršto, todėl vis tiek atėjo pas mus. Yra žmonių, kurie bijo kraujo, negali sau įsidurti.“

3. Vienu dūriu gaunami keturi atsakymai. Vieną kartą paėmęs kraują iš piršto, konsultantas gali atlikti net keturis skirtingus testus – ne tik dėl ŽIV, bet ir dėl kitų lytiškai plintančių ligų: sifilio, hepatito B ir C..

4. Testavimo metu darbuotojas suteikia naudingą potestinę konsultaciją. „Labai svarbu, kad tą akimirką, kai žmogus sužino teigiamą ŽIV rezultatą, šalia jo būtų specialistas, galintis suteikti visą reikiamą informaciją, – sako Svetlana Kulšis. – Ne paslaptis, kad dažnas išsigąsta, nes pas mus vis dar gaji nuostata, jog ŽIV yra lygus mirties nuosprendžiui.. Konsultantas gali nuraminti, paaiškinti, jog laiku pritaikius ŽIV gydymą ši infekcija yra visiškai kontroliuojama ir su ja galima visavertiškai gyventi. Mūsų darbuotojai žino visus kelius, kur žmogų toliau nukreipti, turime sutartis su sveikatos priežiūros centrais, galime pasirūpinti kad gydymą gautų laiku, bei suteikti kitas socialines paslaugas.“

5. Žemo slenksčio paslaugų kabinetai pasiekia daugiausiai rizikos grupių. Į juos ateina turintys didžiausią riziką užsikrėsti ŽIV infekcija, nes kabinetuose teikiamos įvairios paslaugos: adatų ir švirkštų keitimas, prezervatyvų ir lubrikantų dalijimas, socialinės konsultacijos, tarpininkavimo paslaugos ir kt. Tai, kad ŽSK yra įgiję pasitikėjimą, rodo vis didėjantys juose besilankančiųjų skaičiai.

6. Nuo NVO įstaigų savo kelią pradeda atvykusieji iš kitų šalių. Pasak Kęstučio Rudaičio, NVO yra ta vieta, kur dažniausiai kreipiasi atvykėliai iš Rytų Europos. Taip pat kreipiasi ir kitų šalių užsienio piliečiai, studentai, darbininkai, kurie ieško informacijos, kaip gauti gydymą dėl ŽIV Lietuvoje. Atrankiniam greitajam testui nereikia turėti soc. draudimo ar kitų dokumentų, leidimų dirbti ar gyventi šalyje, kas neretai apsunkina galimybę kreiptis į sveikatos įstaigas. Atvykusieji gali tęsti savo šalyje pradėtą gydymą, o tai veiksmingai stabdo ŽIV plitimo mūsų šalyje galimybę, kuri dėl imigracijos pastaruoju metu yra padidėjusi.

Atrankiniai testai – pirmas ir labai svarbus žingsnis į pasaulį be AIDS

Greitieji atrankiniai ŽIV testai yra pirmas, bet labai svarbus žingsnis, siekiant pagrindinio tikslo – įveikti ŽIV ir AIDS visiems laikams. „Lietuvoje kasmet atliekama daugiau nei 240 tūkst. ŽIV tyrimų, iš kurių tik 6-7 proc. sudaro greitieji atrankiniai testai, bet tie 7 proc. suranda apie 70-80 proc. visų naujų ŽIV atvejų, – atkreipia dėmesį Kęstutis Rudaitis. – Statistika rodo, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, pradėjus gydymą laiku pasiekiama labai gerų rezultatų. Šis skaičius mūsų šalyje jau pasiekė planuojamus 95 proc. Deja, gydymą dėl ŽIV mūsų šalyje gauna vos 71 proc. visų infekuotųjų, kai tuo tarpu pasaulyje šis skaičius siekia 89 proc., o Europoje – 95 proc. Labiau prieinamas testavimas galėtų pasiekti ir tuos žmones, kuriems ŽIV buvo diagnozuota seniau, bet jie iki gydymo nenuėjo arba nutraukė jį.“

Slenkstis yra barjeras, kurį pažeidžiamas žmogus turi peržengti. Kuo žemesnis bus šis barjeras, tuo daugiau žmonių sulauks pagalbos ir tuo sveikesnė bus visuomenė.

Daugiau informacijos:

Asociacija „Demetra”

Tel.: +370 699 97684

https://demetra.lt/

www.fb.com/asociacijademetra

Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) ir hepatito C virusas – abu jie vartojant vaistus sėkmingai įveikiami arba suvaldomi, ir, priešingai – negydomi, gali sukelti mirtį. Tačiau Lietuvoje vis dar daug žmonių gyvena nežinodami, kad yra užsikrėtę ŽIV ar hepatitu C, o žinantys – ne visada skuba gydytis.

„Taip, nors šiuolaikinė medicina leidžia šias ligas sėkmingai gydyti, o hepatitas C net visiškai išgydomas – realybė išlieka paradoksali: gydymas yra, tačiau dalis pacientų dėl jo nesikreipia“, – sako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Infekcinių ligų ir dermatovenerologijos klinikos profesorė, VUL Santaros klinikų Infekcinių ligų centro gydytoja konsultantė prof. Raimonda Matulionytė.

Virusai organizme ilgai glūdi tyliai

Nors virusai skirtingi, jų perdavimo būdai – nesaugūs lytiniai santykiai, kontaktas su krauju ar švirkščiamųjų narkotikų vartojimas – bei didžiausios rizikos asmenų grupės yra labai panašūs. Tai lemia reikšmingą ko-infekcijos dažnį. Viena iš priežasčių, kodėl šie virusai ilgai nediagnozuojami – tiek ŽIV, tiek hepatitas C ilgą laiką gali nepasireikšti jokiais simptomais. Hepatito C atveju liga gali tyliai progresuoti net 15–30 metų, kol išsivysto kepenų cirozė ar vėžys. ŽIV infekcija taip pat gali neišsiduoti 5–7 metus, kol pradeda silpti imuninė sistema. Dažnai liga diagnozuojama tik pasireiškus kitoms infekcijoms – Lietuvoje  viena dažniausių tebėra  tuberkuliozė.

Pasak prof. R. Matulionytės, Lietuvoje vis dar daug žmonių gyvena nežinodami apie  infekciją, kurią turi. Tai reiškia ne tik prastesnes jų pačių ligos išeitis, bet ir didesnę viruso plitimo riziką visuomenėje – patys nežinodami, kad serga, tokie asmenys užkrečia kitus. Situaciją komplikuoja ir tai, kad liga dažnai vėliausiai diagnozuojama tiems, kurie net nemano esantys rizikos grupėje – vyresnio amžiaus, heteroseksualiems žmonėms, gyvenantiems regionuose.

Pagal sergamumo AIDS rodiklius – Lietuva tarp lyderių

Pagal sergamumo AIDS rodiklius Lietuva Europos Sąjungoje (ES) yra tarp lyderių – išliekame šalia pirmojo penketo, 2024 metais* mus lenkė tik Latvija, Portugalija, Rumunija, Liuksemburgas ir Bulgarija.

Pasaulyje skaičiuojama beveik 41 mln. ŽIV užsikrėtusių žmonių. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, Europoje gyvena apie 2,14 mln. ŽIV infekuotųjų, dauguma – Rytų Europoje. Čia fiksuojama ir didžioji dalis – apie 65 proc. visų naujų diagnozių. 2024 metais mūsų šalyje nustatyti 196 nauji ŽIV atvejai. ŽIV infekcijos skaičius didina ir migracija, tačiau 65 proc. naujų atvejų nustatyti Lietuvos gyventojams.

Pasak pašnekovės, keičiasi ir pats ŽIV plitimo paveikslas. Jei anksčiau Lietuvoje dominavo užsikrėtimas per švirkščiamųjų narkotikų vartojimą, šiandien vis dažniau infekcija plinta per lytinius santykius. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, 2024 metais Lietuvoje dažniausias užsikrėtimo ŽIV būdas buvo lytiniai santykiai (58,2 proc. atvejų), iš jų 84 atvejai (42,9 proc.) – heteroseksualūs ir 30 atvejų (15,3 proc.) – homoseksualūs);  vartodami švirkščiamuosius narkotikus užsikrėtė 20 asmenų (10,2 proc.), 60 atvejų (30,6 proc.) užsikrėtimo būdas nenustatytas.

Tai rodo, kad infekcija seniai nebėra tik siaurų rizikos grupių problema.

Yra efektyvus gydymas

Tuo pat metu gydymo galimybės per pastaruosius dešimtmečius iš esmės pasikeitė. „Šiandien antiretrovirusiniai vaistai yra veiksmingi, gerai toleruojami, lengvai vartojami. Dažniausiai per dieną pakanka vienos tabletės“, – sako prof. R. Matulionytė. Pradėjęs gydytis laiku, žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą ir nebeplatinti viruso.

Dar aiškesnė pažanga matoma gydant hepatitą C. Lietuvoje hepatito C eliminacijos programa pradėta 2022 metais ir jau laikoma viena sėkmingiausių Europoje. Šeimos gydytojai ir slaugytojai patikrino daugiau nei 80 proc. 1945–1994 m. gimusių gyventojų – tai apie 1,45 mln. žmonių. Daugiau kaip 8 tūkst. užsikrėtusiųjų jau išgydyti, daugelis jų šiandien net nebesusimąsto, kad išvengė mirtinos ligos. Tačiau net ir čia išlieka ta pati problema – dalis žmonių, sužinoję apie teigiamą tyrimo rezultatą, taip ir nesikreipia į specialistus.

„Jei mes nustatome ŽIV virusą, tokį pacientą tiriame ir dėl hepatito C viruso.  Iki  50 proc. atvejų, priklausomai nuo užsikrėtimo būdo, pirminis atsakymas būna teigiamas. Turėtų būti ir atvirkštinė situacija – nustačius hepatito C virusą, reikėtų patikrinti dėl ŽIV, nes hepatitas C yra ŽIV indikacinė liga. Juo labiau, dalis infekuotų pacientų būna iš tų žmonių, kurie pas medikus dažnai nesilanko“, – atkreipia kolegų dėmesį prof. R. Matulionytė.

PSO bei Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras ypač rekomenduoja integruotas ištyrimo dėl krauju plintančių virusų programas ir paslaugas, kurios teigiamai veikia sveikatos rodiklius, susijusius su šių virusų prevencija, diagnozavimu ir gydymu, ypač jas vykdant ligoninių priėmimo skyriuose, įkalinimo įstaigose. Tyrimai rodo, kad tokia integracija didina patikros aprėptį, mažina struktūrines kliūtis ir padeda geriau pasiekti  pažeidžiamiausias grupes.

Šiandien situacija aiški: ŽIV nebėra nuosprendis, o hepatitas C – viena iš nedaugelio virusinių ligų, kurią galima visiškai išgydyti. Tačiau tai veikia tik tada, kai liga nustatoma laiku, todėl labai svarbu reguliariai lankytis pas savo šeimos gydytoją, o kilus įtarimams – atlikti kraujo tyrimą ŽIV ar hepatito C infekcijai nustatyti, ir jei virusas nustatomas, nedelsiant kreiptis pas gydytoją gastroenterologą arba infekcinių ligų gydytoją.

Medikų žinutė visuomenei išlieka paprasta – jei yra galimybė, reikia tikrintis, nes didžiausia rizika kyla ne tiems, kurie serga, o tiems, kurie apie savo ligą nežino.

*ECDC HIV/AIDS Surveillance in Europe 2025 – 2024 data