DUK apie ŽIV

Ar užsikrėtėte ŽIV galima sužinoti atlikus atrankinį greitąjį ŽIV testą nemokamai asociacijos „Demetra“ padaliniuose ar kitose nevyriausybinėse organizacijose; taip pat atlikus atrankinį laboratorinį kraujo tyrimą sveikatos priežiūros įstaigoje. Greituosius savikontrolės ŽIV testus galima įsigyti vaistinėse ar e-parduotuvėse. Jei gavote patvirtinantį ŽIV testo/ tyrimo rezultatą, būtina jį patvirtinti ir akredituotoje laboratorijoje.  Todėl reikia nedelsiant kreiptis į infekcinių ligų arba šeimos gydytoją, kuris padės tai atlikti.

ŽIV infekcija gali susirgti kiekvienas, tačiau didžiausios rizikos grupės yra šios: 

• švirkščiamųjų narkotikų vartotojai;
• vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais;
• seksualines paslaugas teikiantys asmenys;
• asmenys, kurių partneriams diagnozuota ŽIV infekcija;
• asmenys, kuriems nustatyta kita lytiškai plintanti infekcija;
• asmenys, turėję nesaugių lytinių santykių su atsitiktiniu lytiniu partneriu.

Taip. Dalis pacientų nustemba sužinoję savo diagnozę, kadangi nevartoja narkotikų. Tačiau apie 40% žmonių Lietuvoje ir dar daugiau užsienyje ŽIV užsikrečia lytinių santykių metu.

Lytinių santykių metu naudoti apsaugos priemones (prezervatyvus, lubrikantus), nenaudoti kitų asmenų naudotų švirkštų, adatų, švirkštimosi indų, vengti atsitiktinių lytinių santykių, atsisakyti švirkščiamųjų narkotikų vartojimo.

ŽIV yra virusas, kuriuo užsikrečia žmogus. Negydoma ŽIV infekcija per kelis metus gali pasiekti stadiją, vadinamą AIDS (įgytas imunodeficito sindromas). AIDS yra paskutinė ŽIV ligos stadija, kai imunitetas susilpnėja iki kritinės būklės ir organizmas netenka apsaugos (imuniteto) nuo kitų pavojingų ligų. Tačiau tinkamai gydoma ŽIV infekcija niekada netaps AIDS liga.

ŽIV infekcija yra lėtinė liga, kuri išsekina natūralų žmogaus imunitetą ir organizmas pasidaro labai imlus, pavyzdžiui, tuberkuliozei, onkologinėms ar kitoms bakterijų ar grybelių sukeltoms ligoms.

ŽIV infekcija nėra išgydoma, tačiau ji yra visiškai kontroliuojama šiuo metu skiriamais vaistais. Jie viruso nesunaikina, tačiau sumažina jo kiekį kraujyje iki neišmatuojamo lygio.

Ne, ŽIV nėra mirties nuosprendis. Įsitikinimas, kad po diagnozės nustatymo liko gyventi 5-10 metų yra klaidingas. Pasiekus paskutinę ŽIV ligos stadiją – AIDS – tikrai kyla didelis pavojus gyvybei, tačiau ŽIV gydymo tikslas yra neleisti imuninei sistemai tiek nusilpti ir pasiekti AIDS stadijos.

Jei ŽIV pacientas nesigydo, imunitetas visas jėgas išeikvoja kovai su šia infekcija. Todėl labai lengvai galima užsikrėsti kita infekcija, nuo kurios organizmas jau nebegali apsiginti ir nepasiduoda gydymui.

Užsikrėtus ŽIV, iš pat pradžių, apie 70 proc. žmonių, pasireiškia galimi pirminės ŽIV infekcijos simptomai, panašūs į užsitęsusio gripo (karščiavimas, limfmazgių padidėjimas, raumenų ar sąnarių skausmas, galvos skausmas ir kt.). Vėliau 5-7 metus gali išvis nebūti jokių simptomų. Visą šį laiką imuninė sistema iš lėto silpsta – t.y. ima kristi svoris, dingsta apetitas, naktimis prakaituojama, nedidelė temperatūra. Kai imunitetas būna giliai pažeistas ir žmogus tampa vis mažiau apsaugotas nuo ligų ar infekcijų, nuo kurių sveika imuninė sistema gali apsiginti, pasiekiama paskutinė ŽIV ligos stadija – AIDS.

Per kelis dešimtmečius ŽIV ligos gydymas padarė neįtikėtiną pažangą. Dabar skiriami vaistai yra geriau toleruojami, nekelia tiek daug nepageidaujamų reiškinių ir neapsunkina paciento gyvenimo. Dabar užtenka vienos ar dviejų tablečių per dieną, priderintų prie paciento darbo valandų ir mitybos įpročių.

Nuo 2018 metų ŽIV vaistai yra skiriami visiems ŽIV užsikrėtusiems pacientams, nepriklausomai nuo ligos stadijos. ŽIV ligos gydymas 100 proc. kompensuojamas valstybės lėšomis, iš karto po diagnozės nustatymo. Be to, pacientai su ŽIV infekcija gali gauti valstybės socialinį draustumą.

Nustačius ŽIV infekciją, pacientą  konsultuoja infekcinių ligų gydytojas.  Jis paskiria reikalingus tyrimus įvertinti ligos stadiją, kitas galimas infekcijas ar ligas. Kiekvienam pacientui pagal jo tyrimų rezultatus, gretutines ligas,  nepageidaujamus reakcijas – parenka atitinkamus vaistus, kurie neapsunkintų paciento gyvenimo būdo. Parinkus gydymą, pacientas pas infekcinių ligų gydytoją dėl reguliaraus būklės įvertinimo įprastai lankosi kas 3 mėnesius.

Šiuolaikinių ŽIV vaistų įvairovė leidžia kiekvienam pacientui gydymą individualiai priderinti prie jo gyvenimo būdo, gretutinių ligų ir kitų aplinkybių, todėl ir šalutinių poveikių dabar yra daug mažiau, nei anksčiau. Esant nepageidaujamoms reakcijoms, galima pakeisti vaistų derinį.

Jei ŽIV užsikrėtęs pacientas pradeda gydymą kuo anksčiau, imuniteto gynybinės jėgos išsaugomos, ir išlieka atsparumas kitoms infekcijoms. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad gydymą pradėjus iš karto – nauda yra daug didesnė, su ŽIV tiesiogiai nesusijusių komplikacijų (miokardo infarkto, insulto, inkstų ligų), kurios kyla dėl ŽIV sukelto užsitęsusio uždegimo, ir kitų rizikų taip pat sumažėja. O jei pacientas gydytis pradeda vėlai,- imuninė sistema jau būna išsekusi ir nebepajėgia apsaugoti nuo kitų infekcijų sukėlėjų: virusų, grybelių, pirmuonių, sunkiai sunaikinamų bakterijų. Net ir sėkmingo gydymo prieš šias infekcijas atveju, imunitetas atsistato vangiai, todėl oportunistinių ligų, vėžio susirgimo rizika gali likti visam gyvenimui.

Užsikrėtus ŽIV, vaistus reikia gerti visą likusį gyvenimą. Jei pacientas daro pertraukas, virusas organizme greitai atsinaujina ir vėl tampa aktyvus: silpnėja imunitetas, didėja rizika užkrėsti kitus. Nors savijauta kurį laiką dar gali atrodyti gera, tyrimai rodo, kad gydymą nutraukiančių pacientų rezultatai yra blogesni nei tų, kurie vaistus vartoja nuosekliai, be to nereguliariai vartojant vaistus, gali išsivystyti atsparumas vaistams.

ŽIV gydymo tikslas yra apsaugoti tiek paties sergančio asmens, tiek visuomenės sveikatą – nuosekliai vartojami vaistai neleidžia pacientui užsikrėsti kitomis pavojingomis ligomis ir ŽIV infekcija užkrėsti kitų asmenų.

Gydytojas prieš skirdamas gydymą išsiaiškins, kokius simptomus šiuo metu jaučia pacientas, ar serga kitomis lėtinėmis ligomis, kokius kitus vaistus vartoja. Šiuos klausimus patyrę specialistai užduoda siekiant išsiaiškinti ligos stadiją, kokie vaistai ŽIV infekcijai gydyti būtų tinkamiausi kiekvienam pacientui.

Negydoma ŽIV infekcija išsekina natūralų žmogaus imunitetą ir organizmas pasidaro labai imlus oportunistėms infekcijoms, pavyzdžiui, tuberkuliozei, onkologinėms, kitoms bakterijų ir virusų (įskaitant COVID-19) sukeltoms ligoms.

Jei asmuo nesigydo dėl ŽIV  ir ŽIV infekcija yra pažengusi, t. y. natūralus žmogaus imunitetas jau išsekęs, tuomet imlumas COVID-19, sunkesnė šio viruso eiga bei komplikacijų rizika tokiems asmenims yra didesni.

Šiuo metu nėra galutinių patikimų duomenų, jog ŽIV infekcijai skirti vaistai galėtų apsaugoti/ gydyti nuo COVID-19 ligos, todėl ŽIV infekcija sergantys žmonės turėtų taikyti tas pačias asmens apsaugos priemones (dėvėti kaukes, pirštines viešosiose vietose), laikytis rankų higienos kaip ir visi kiti asmenys.

ŽIV infekcijos gydymo režimas, skiriami medikamentai, jeigu pacientas juos gerai toleruoja – nesikeičia. Tačiau dėl paskelbto karantino, gydymą dėl ŽIV pacientą prižiūrintis specialistas pratęsia nuotolinės konsultacijos metu.

Vaistų receptus nuotolinės konsultacijos metu pratęsia prižiūrintis specialistas. Konsultacijai reikia registruotis paskambinus į savo gydymo įstaigą.

Pirmiausia reikėtų kreiptis į savo gydymo įstaigą ir užsiregistruoti nuotolinei infekcinių ligų gydytojo konsultacijai. Konsultacijos metu specialistas paaiškins tolimesnę tvarką.

Ne. Klaidingą įspūdį apie ŽIV užsikrėtusį žmogų gali sukurti nebent jo žalingi įpročiai ir elgesys, o ne pati liga. Gydymo besilaikantis pacientas užkrėsti kitų žmonių negali, todėl jo nėra ko bijoti.

ŽIV pacientų artimiesiems namų buities bijoti tikrai nereikia, tačiau ypač svarbu juos tinkamai informuoti. ŽIV buityje neplinta – užsikrėsti per seiles, prakaitą, šlapimą ar ašaras, naudojant tuos pačius indais, – neįmanoma. Pagrindiniai infekcijos perdavimo būdai yra per lytinius santykius ir kraują. Dėl to ir, žinoma, dėl įprastos higienos, nereikia dalintis skutimosi peiliukais ar dantų šepetėliu – daiktais, kurie gali turėti sąlytį su krauju.

Galima, tik svarbu, jog ŽIV užsikrėtęs asmuo reguliariai vartotų paskirtus vaistus – taip pasiekiamas ilgalaikis viruso dauginimosi užslopinimas. Partneriai gali turėti lytinių santykių, kurti šeimą ir susilaukti sveikų vaikų.

Jei ŽIV užsikrėtęs pacientas nevartoja paskirtų vaistų, tuomet yra rizika perduoti ŽIV:

• lytiniam partneriui;
• asmenims, su kuriais dalijasi švirkštais; 
• vaisiui ar naujagimiui iš ŽIV užsikrėtusios moters nėštumo ir/ar gimdymo metu. 

Jei ŽIV užsikrėtęs asmuo reguliariai vartoja paskirtus vaistus ir pasiekia ilgalaikį viruso dauginimosi užslopinimą, – toks asmuo kitų neužkrės.

Kai kurių pacientų artimieji labiausiai bijo užsikrėsti ŽIV. Tačiau ŽIV sergančių asmenų artimiesiems gyvenant kartu bijoti tikrai nereikia. Apskritai, sergantiems šia liga labai svarbus artimųjų palaikymas ir pagalba. Pacientų artimieji gali padėti palydėdami juos vizitui pas gydytoją, padėdami užsiregistruoti pas kitus specialistus, priminti apie gydymosi svarbą bei nuoseklumą ir pan.

Tikrai nereikia mesti darbo ar bijoti, kad paliks mylimas žmogus. Besigydant, ŽIV galima suvaldyti, todėl jo pacientas neperduos nei darbe, nei namuose – gydantis nėra ko bijoti.

Gyvenimas užsikrėtus ŽIV gali keistis ir į gera, nes kai kurie pacientai nugali savo priklausomybes, susitvarko sveikatą, susiranda darbą. O pacientai, kurie turi darbą, gyvena su partneriu, ar pan. – nieko keisti nereikia. Gydoma ir prižiūrima ŽIV infekcija neturi pabloginti savijautos, sumažinti sugebėjimų ar motyvacijos, todėl gyvenimas nustačius ŽIV diagnozę – neturi pablogėti.

Gydymą infektologas pritaiko prie paciento dienotvarkės, todėl jo gyvenimo būdas dėl ligos neturi keistis ir skirtis nuo sveikų žmonių. ŽIV besigydantys žmonės jaučiasi gerai ir gali džiaugtis gera sveikata, o gyvenimo trukmė lieka tokia pati, kaip ir žmonių be ŽIV infekcijos.

Tikrai taip. ŽIV pacientai turi tokias pačias galimybes dirbti, keliauti, bendrauti, sportuoti, būti kūrybingi ir visaverčiai visuomenės nariai.

Nors sužinojus ŽIV diagnozę pacientai iš pradžių pasimeta, tačiau suteikus konsultaciją, paaiškinus nuoseklaus gydymo svarbą, ligos priežiūrą, dalijantis kitų žmonių su ŽIV infekcija istorijomis ir patirtimi – baimė dėl ŽIV mažėja, liga priimama, gyvenimo kokybė išlieka.